Naujienos

Garsiausio teniso pleibojaus amžininkas: jis tikrai nesigėdino lietuviškos kilmės

2015-01-27 10:29

Vieni vadino jį Lietuvišku liūtu, kiti – Brodvėjaus Vitu. Dieną jį supdavo teniso pasaulio žvaigždės, naktį – manekenės, „Lamborghini“ automobiliai ir kokainas. Lietuvių emigrantų sūnaus gyvenimas buvo trumpas, bet pro pirštus nepraslydo nė viena valanda. Vitą Gerulaitį asmeniškai pažinojęs graikas Nicolas Kelaidis buvusią trečią pasaulio raketę iki šiol laiko spalvingiausia visų laikų sporto asmenybe.

Dabar 65-erių graikas savarankiškai bendradarbiauja su Vilniaus teniso akademija ir dalijasi profesinėmis žiniomis su pastarojoje tenisininkų kalvėje dirbančiais treneriais. „Ričardas Berankis jau yra geriausių šimtuke, Lukas Mugevičius turi labai šviesią ateitį, be to, yra kitų vaikų, kurie užima aukštas vietas jaunių reitinguose. Tad Lietuvai tenise sekasi labai neblogai. Tai reiškia, kad yra ir kvalifikuotų trenerių, pavyzdžiui, jūsų rinktinės kapitonas Rimvydas Mugevičius. Mūsų tikslas – čia nesustoti ir judėti pirmyn“, – DELFI sakė N. Kelaidis. Egipte gimęs ir užaugęs specialistas – tikras pasaulio pilietis. 30 metų trenerio darbo patirties sukaupęs graikas praeityje ėjo Šveicarijos moterų rinktinės kapitono pareigas ir turi šios šalies pilietybę, legendiniame „Roland Garros“ aikštyne dirbo Prancūzijos teniso federacijos vyriausiuoju treneriu, užėmė savo tėvynės federacijos techninio direktoriaus postą. Prieš tapdamas treneriu N. Kelaidis pats žaidė tenisą ir važinėjo į profesionalų turnyrus. Būtent ten užsimezgė pažintis tarp buvusios antros Graikijos raketės ir JAV atstovavusio V. Gerulaičio.

Šlovė ir turtas nesugadino charakterio

„Tai – labai gražūs, bet kartu ir liūdni prisiminimai“, – prabilus apie V. Gerulaitį, susimąsto N. Kelaidis.

Šviesiaplaukis teniso donžuanas 1994 metais žuvo sulaukęs vos 40-ies: miegodamas draugų namuose jis mirtinai apsinuodijo bekvapėmis anglies monoksido dujomis, pasklidusiomis iš sugedusios baseino vandens šildymo sistemos. Į V. Gerulaičio laidotuves Long Ailande susirinko geriausio planetos tenisininko laurus nešioję Johnas McEnroe, Jimmy Connorsas, Bjornas Borgas, Chris Evert, kitos teniso, verslo ir pramogų pasaulio įžymybės. Net ir priblokšti tragedijos bičiuliai, dalindamiesi prisiminimais apie velionį, negalėjo suturėti juoko. Kaip lietuvių kilmės amerikietis pavergė tūkstančius širdžių?

„Vitas buvo labai plati asmenybė. Jis buvo nuostabus žaidėjas, taip pat labai atviras, puikus teniso ambasadorius. Jis žinojo, kaip džiaugtis savo darbu ir būti laimingam“, – įsitikinęs N. Kelaidis.

Graikas ir V. Gerulaitis priklausė skirtingiems teniso pasaulio luomams. Pastarasis per karjerą laimėjo 25 vienetų turnyrų titulus, septynerius metus laikėsi elitiniame ATP reitingo dešimtuke, įveikė visus pajėgiausius to meto žaidėjus, išskyrus švedą B. Borgą, o metinės jo išlaidos, anot legendos, buvo trečios pagal dydį tarp „American Express“ mokėjimų kortelės savininkų visame pasaulyje.

Apie V. Gerulaitį net buvo kuriamos dainos – anglų roko grupė „Half Man Half Biscuit“ du kartus Vimbldono turnyro pusfinalyje žaidusiam tenisininkui dedikavo kūrinį „Outbreak of Vitas Gerulaitis“.

Savo ruožtu, N. Kelaidis buvo iškopęs tik iki trečio ATP reitingo šimtuko ir keliaudamas po turnyrus pirmiausia rūpinosi ne skambiomis pergalėmis, o kasdiene duona.

„Tada ne reitingas mums būdavo svarbiausia. Žaisdavome tam, kad išgyventume, kad užsidirbtume pinigų. Todėl turėjome dalyvauti turnyruose Afrikoje, Azijoje. Jei nuvažiuodavai į elitinį turnyrą Barselonoje ir suklupdavai pirmame rate, tegaudavai 25 dolerius ir vėl mėnesį trankydavaisi, kad sudurtumei galą su galu“, – prisiminė buvęs žaidėjas.

Bet net ir plati pasisekimo praraja tarp dviejų tenisininkų nesutrukdė užsimegzti nuoširdiems santykiams.

„Vitas buvo ekstra klasės žaidėjas, bet mes galėdavome bendrauti kaip lygus su lygiu. Kiti elitiniai tenisininkai į aplinkinius žiūri iš aukšto, o Vitas – ne, jis buvo paprastas žmogus“, – jaunystės draugo charizmą gyrė N. Kelaidis.

Gražuolės, M. Jaggeris ir kokainas

V. Gerulaitis buvo užkietėjęs hedonistas: eidavo į pasimatymus su aktorėmis ir modeliais, skraidydavo privačiu lėktuvu su svita merginų, į pamėgtą naktinį klubą „Studio 54“ Manhatane patekdavo negaišdamas laiko šimtus metrų nutįsusiose eilėse ir iki ryto linksmindavosi su Micku Jaggeriu, grojo gitara pogrindinėje roko grupėje, jo garaže stovėjo ne vienas „Lamborghini“ ir geltonas „Rolls-Royce“, kurio valstybinis numeris buvo „VITAS“.

1979 metų Deviso taurės turnyro čempionas taip pat gydėsi nuo priklausomybės kokainui, o teisėsauga net tyrė jo vaidmenį prekybos narkotikais byloje, nors jokie kaltinimai V. Gerulaičiui taip ir nebuvo pateikti.

Penkeriais metais jaunesnis J. McEnroe, pirmą kartą pamėginęs naktinėti su teniso vakarėlių liūtu, vėliau prisiminė tik tai, kaip V. Gerulaičio ir B. Borgo buvo parneštas atgal į viešbutį.

Du pastarieji buvo neišskiriami draugai, o kitos teniso žvaigždės – J. McEnroe, Yannickas Noah ar Guillermo Vilasas – taip pat nevengdavo prisijungdavo prie kompanijos, kurią savo nerūpestingu gyvenimo būdu ir visiems aplinkiniams dosnia kreditine kortele vienijo V. Gerulaitis.

„Aikštėje mes esame konkurentai, gyvenime – draugai, o visą kitą laiką – girti“, – yra pasakęs vienas garsiausių to meto Niujorko plevėsų, kurio naktiniai nuotykiai ryte atsidurdavo geltonosios spaudos puslapiuose.

Brukline šoko tautinius šokius

V. Gerulaičio gyvenimas – visiška priešingybė vargams, kuriuos turėjo įveikti jo tėvai. Daugkartinis Lietuvos teniso čempionas Vytautas Gerulaitis su savo būsima žmona Aldona susipažino pabėgėlių stovykloje Augsburge (Vokietija), į kurią jų šeimos atvyko traukdamosis iš sovietų per Antrąjį pasaulinį karą užimtos Lietuvos.

Kartu su jaunesne seserimi Rūta V. Gerulaitis jaunesnysis augo Brukline, lankė šeštadieninę lietuvišką mokyklą, šoko tautinius šokius ir mokėsi teniso paslapčių iš savo tėvo.

Dėl Šaltojo karo jis niekuomet neužsuko į Lietuvą, nors V. Gerulaičiui vyresniajam devintame dešimtmetyje tai pavyko padaryti kelis kartus, o pačiam tenisininkui yra tekę žaisti parodomąjį mačą Taline (Estija). Bet V. Gerulaitis nesikratė savo šaknų, nepamiršo gimtosios kalbos, užsiėmė labdara ir dalyvavo Niujorko lietuvių bendruomenės veikloje.

Apie savo kilmę jis yra kalbėjęsis ir su N. Kelaidžiu.

„Gerulaičio pavardė man panaši į graikišką. Be to, dėl šviesių garbanų ir tiesios nosies jis atrodė kaip kokia antikinė graikų skulptūra. Kartą pasakiau Vitui, kad jis galėtų būti senovės graikų palikuonis. Jis atsakė: o ne, aš esu lietuvis. Dėl to jis tikrai nesigėdino. Vitas norėjo įsitraukti į Lietuvos gyvenimą, bet politinė situacija buvo tokia, kad tai buvo neįmanoma“, – pasakojo graikas.

Šiuolaikiniame tenise nebūtų išgyvenęs

Sekmadienį po dvikovos Rodo Laverio arenoje tarp pirmos pasaulio raketės iš Serbijos Novako Djokovičiaus ir škoto Andy Murray paaiškės 103-io Australijos atvirojo čempionato nugalėtojas.

Bet N. Kelaidis neabejoja: teniso bendruomenė nepažįsta ir galbūt nebepažins kito tokio, kaip 1977 metų čempionas.

– Koks V. Gerulaitis buvo kitiems tenisininkams? – DELFI paklausė N. Kelaidžio

– Jį visi labai mėgo. Vitas buvo ekstra klasės žaidėjas, bet jo elgesyje ir santykiuose su draugais to nebuvo įmanoma pastebėti. Pavyzdžiui, mes galėdavome bendrauti kaip lygus su lygiu. Kiti elitiniai tenisininkai į aplinkinius žiūri iš aukšto, o Vitas – ne, jis buvo paprastas žmogus. Ir labai paslaugus – jis dažnai man sakydavo: nesuprantu, žaidi tikrai gerai, kamuoliuką muši net geriau už mane, tai kodėl negali laimėti? Vitas specialiai nuėjo pasižiūrėti keletą mano mačų, kad pabandytų suprasti, kodėl taip yra. Taip Vitas bendraudavo su visais kolegomis. Jis buvo puikus atletas, bet tuo pačiu metu džiaugėsi gyvenimu. Tai pavyksta tik draugiškiems žmonėms, o Vitas buvo nepaprastai natūralus ir draugiškas.

– Ar V. Gerulaičio gyvenimo būdas nesutrukdė jam bent trumpam užkopti į pačią ATP reitingo viršūnę?

– Tuo metu ten buvo ankšta: į pirmą vietą pretendavo Jimmy Connorsas, Johnas McEnroe, Bjornas Borgas, Guillermo Vilasas. Vitas buvo netoli jų, sėkmingą dieną galėjo įveikti bet kurį, tačiau tapti pirmąja pasaulio rakete – jau kas kita. Bet Vitui trūko tikrai ne tiek daug, kad net palankiai susiklosčius aplinkybėmis jis nebūtų turėjęs galimybių tai padaryti.

– Ar galite įsivaizduoti, tarkime, Davidą Ferrerą, šiais laikais leidžiantį laisvalaikį kaip V. Gerulaitis ir nuolat minantį ant kulnų patiems geriausiems?

– Įdomus klausimas. Tada tenisas buvo kitoks. Aš nekalbu apie atsidavimą sportui, kurio žaidėjai turėdavo lygiai tiek pat, nes per sezoną sužaisdavo net daugiau mačų. Skyrėsi žaidimo intensyvumas. Tobulėjo aikščių danga, medines raketes pakeitė pagamintos iš anglies pluošto, kamuoliukas ėmė lėkti vis greičiau ir greičiau. Dabar tenisininkai privalo būti kur kas geriau pasirengę fiziškai, kad atlaikytų tokią spartą, privalo atidžiai prižiūrėti savo kūną. Todėl neišvengiamai turėjo keistis ir jų gyvenimo įpročiai. Bet nesupraskite manęs neteisingai: Vitas iš tikrųjų buvo išimtis iš taisyklės, kitiems taip suderinti tenisą ir naktinius žygius vargu ar būtų pavykę.

– V. Gerulaitis buvo labai ištvermingas?

– Taip, bet ne tik tai. Kalbant apie sportą, Vitas buvo nepaprastai rimtas ir disciplinuotas. Kitaip jis nebūtų taip aukštai pakilęs. Tiesa, kad jis galėjo sau leisti dažniau išeiti iš namų, gultis valanda vėliau. Bet tik ne mačo išvakarėse.

– Jums pačiam kada nors yra tekę dalyvauti vakarėlyje su V. Gerulaičiu?

– Ne, nes jie vykdavo varžyboms pasibaigus, kai kiekvienas pasukdavome savais keliais: jis – į Ameriką, aš – į Europą. O turnyrų metu jis niekada nešėldavo, atsipalaiduodavo tik grįžęs namo. Apie tai girdėdavome daug istorijų. Vitas tiesiog mėgavosi gyvenimu. Pavyzdžiui, jis turėjo „Rolls-Royce“ ir džiūgaudavo jį vairuodamas. Vitas džiaugėsi tuo, kas jį supa. O jį visada kas nors supdavo – kur benueitų, Vitas iškart atsidurdavo dėmesio centre. Ir dabar matau jį kaip gyvą: plačiai besišypsantį, atlapaširdį.

– Žiniasklaidos dėmesys V. Gerulaičiui buvo išskirtinis?

– Vitą daugelį metų treniravo Australijos teniso patriarchas Harry Hopmanas. Jis išmokė Vitą australietiškos žaidimo manieros, išbėgimų prie tinklo. Vitas žaidė kitaip nei kiti, jo rezultatai buvo puikūs, o asmeninis gyvenimas – patrauklus ir nenuobodus. Todėl žiniasklaidai jis buvo tikras saldainis. Apie Vitą tais laikais turbūt prirašyta daugiau nei apie pirmą pasaulio raketę B. Borgą. Kito tokio spalvingo sportininko aš paprasčiausiai nežinau.

Šaltinis: www.delfi.lt

Straipsnio autorius: Mindaugas Augustis